Nedaloma visuma
Kodėl pačią Adelę Liepą vadinu siurrealia asmenybe? Pati autorė apie savo kūrybą rašo tam tikras impresijas, savotišką poeziją. Naudodama sąmonės srautą, ji iššaukia intuityvųjį, emocinį, jausminį mąstymą. Į jos tekstus reikia panerti, jiems atsiduoti, įsiklausyti. Tam tikros užuominos, žodžių žaismas padeda suprasti esmę, mintį. Bet reikia pasiekti transo, meditacinę būseną. Matyt, iš ten autorė semiasi įkvėpimo, ten jos žodžiai ir vaizdai, iš pirmo žvilgsnio primenantys atsitiktinius kratinius, ir įgauna prasmę.
Autorės žodinė ir vaizdinė kūryba sudaro nedalomą visumą. Siužetus autorė skolinasi iš savo pasąmonės gelmių. O šios gelmės turtingos, painios ir žavingos. Adelė moka įsiklausyti į savo vidinius virpesius ir juos perteikti. Geba užkrėsti jautrumu savo vidiniam balsui ir žiūrovą. Užsikrėtusi laisvos pasąmonės bacila, pradedu suprasti šios autorės darbus. Jie man ima pasakoti istorijas, leidžia pamatyti kasdienybės, buities, rutinos absurdą, pažvelgti į save ir visuomenę iš šalies. Iš kosmoso. O iš kosmoso, iš mėnulio, žemiškasis pasaulis primena prabangų filmą.
Adelės legendos
Tas prabangus filmas – ne iš šiuolaikiško kino teatro repertuaro. Tai – atgaivinta, individualizuota, suasmeninta lietuviška mitologija. Adelė tyrinėja pasaulio susikūrimą, visatos paslaptis, metafizinius reiškinius, pasitelkia pagonišką mąstymą, archetipinius motyvus. Kaip ir lietuviška mitologija, taip ir Adelės legendos šiek tiek baugios, nes išmintingos, turinčios gaivališkumo, pirmapradiškumo, besivadovaujančios asociatyviu mąstymu, įsiklausymu į gamtą.
Galaktika – tai juodas pabaisiukas, nuo kurio atsiskyrė moters-mėnulio siluetas. Griežtas siluetas ir monumentalios figūros bei prasišviečiantis, chaotiškas, pavarvėjęs dažas kviečia kvestionuoti skirtis tikra-netikra, buvo-nebuvo, faktas-pramanas. Šalia tiksi laikrodis – žmogaus sugalvotas įrankis, padedantis užtvirtinti stabilią žemę po kojomis, kuriantis žinojimo iliuziją, įgalinantis susikalbėti tarpusavyje. Galbūt monumentaliosios dailės studijos padėjo Liepai kalbėti tokiomis sunkiomis, akmenį primenančiomis plastinėmis masėmis. Ne veltui autorė yra sukūrusi kūrinių seriją ir surengusi parodų ciklą „Akmens laikas“.
Gamtos apsuptyje
Kaunaitės monumentalumas vienu metu ir didingas, reprezentuojantis gamtos reiškinių taurumą, ir žaismingas, spalvotas, nuotaikingas. Jos kompozicijos kviečia neapleisti savo šaknų, išsikerojusių gamtos įvairovėje. Vienas darbų utriruoja šią mintį. „Simbiozė tarp žmogaus ir gamtos“ – tai In ir Jang žmogaus ir medžio siluetai, įvaizdinantys harmonijos galimybę. Adelės erdvėlaikis niekada nėra konkretus. Jis nenusakomas, neaiškus, sapniškas. Persipina vidus ir išorė, dabartis, praeitis ir nebūtis.
Raudona tvora sukurtas ritualinis ratas nurodo į apsaugotą nesantį, bet numanomą skruzdėlyną. Visa žmonija – lyg vienas iš gausybės skruzdėlynų, viena galaktika Visatos bekraštybėje. Matyt, yra riba, kurios racionalus žmogaus protas negali peržengti ir aprėpti visumos, suprasti ne begalybės ženklą, konceptą, bet pačią begalybę. Šį glaudų ryšį su gamta autorė greičiausiai išpuoselėjo savo gyvenimo būdu. Atsisakiusi miesto šurmulio, skubėjimo, civilizacinių beprotybių, ji gyvena viena, bet nevieniša gamtos apsuptyje. Draugiją jai palaiko ištikimas šuo Nutis, įsivaikintas bebras, priglausta katė, besisvečiuojančios rupūžės ir dar daugybė gyvūnijos bei augalijos atstovų.
Munchišku taku
Todėl Liepos drobėse atsiranda kaimo kasdienybės vaizdų, kurie akimirksniu įgyja simbolinę, magišką, stebuklingą dimensiją. Aptrupėjęs vaiduoklis matuoja obuolius ir obuoliais matuoja laiką. Kaimo žmogus gyvena gamtos ritmais, nuveiktais darbais patiria laiką. Jis pasiekia laimę kaip ir tie, kurie moka svajoti – sapnuoti, palikti kūną, atsiplėšti nuo žemės, patikėti vienaragiais. Vienas mano mėgstamiausių parodos darbų, rodos, personifikuoja laimę. Tai paukščio-laumės-musės, panirusios į muzikinę nirvaną, portretas.
Visa serija paveikslų flirtuoja su mėnuliu. Munchišku taku dviračiu skriejame link mėnulio kopų. Koks nuostabus šis paveikslas, priverčiantis pirmu asmeniu pajusti vėją plaukuose, kaitrią mėnulio ar tai saulės šviesą. Sparnuoti padarai mėnulyje minko duoną ir kepa žvaigždes. Ateivis iš mėnulio užsimaskuoja medžiu, kad tik žmogui netektų suabejoti savo proto monopoliu. Mėnulio miške auga išblyškę medžiai, mėnulis juos nudažė baltai, kad šie nesušaltų žiemą.
Mėnulio deivė
Mėnulyje augalai sodinami spalvotomis seilių čiurkšlėmis, o miegama čia stovint žemyn galva. Mėnulio deivė koketiškai guli ant Žemės palydovo riedulio. Jos siluetas skaidosi, nyksta. Jis pamatomas tik jį pratęsus vaizduotės pieštuku, lyg ieškant žvaigždynų.
Ta mėnulio deivė – pati Adelė Liepa Kaunaitė. Ji – tapytoja, savo esybe ir kūryba kvestionuojanti pozityvizmo filosofijos gaires, pažadinanti kūrybiškąjį pradą, raginanti atkurti ryšį su aplinka. Jos tapyba nevengia fosforinių spalvų, keistų, individualių vaizdinių, bet yra tokia sava, pažįstama, nes tai – originaliai ir giliai teptuku išjaustas mus jungiantis lietuviškumas.
Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
