An indivisible whole
Why do I call Adelė Liepa a surreal person? The author herself writes about her work as a kind of impression, a kind of poetry. Using stream of consciousness, she invokes intuitive, emotional, sensual thinking. One has to immerse oneself in her texts, surrender to them, listen to them. Certain allusions, wordplay help to understand the essence, the thought. But one must reach a trance, a meditative state. It must be from there that the author draws inspiration, where her words and images, at first glance reminiscent of random patchwork, take on meaning.
The author’s verbal and visual creations form an indivisible whole. The author borrows storylines from the depths of her subconscious. And these depths are rich, intricate, and fascinating. Adelė knows how to listen to her inner vibrations and convey them. She is able to infect the viewer with sensitivity to her inner voice. Infected with the virus of a free subconscious, I am beginning to understand the works of this artist. They begin to tell me stories, they allow me to see the absurdity of everyday life, routine, to look at myself and society from the outside. From outer space. And from space, from the moon, the earthly world resembles a luxury film.
Adelė’s legends
This luxury film is not from the repertoire of modern cinema. It is revived, individualized, personalized Lithuanian mythology. Adelė explores the creation of the world, the mysteries of the universe, metaphysical phenomena using pagan thinking and archetypal motifs. Like Lithuanian mythology, Adelė’s legends are a bit frightening, because they are wise, with an elemental, primordial quality, guided by associative thinking and listening to nature.
The galaxy is a black monster from which the silhouette of the woman-moon has been separated. The rigid silhouette, the monumental figures, and the translucent, chaotic, weathered paint invite us to question the distinction between real-unreal, was-wasn’t, fact-fiction. A clock is ticking nearby – a man-made tool that helps to anchor the stable ground beneath our feet creates the illusion of knowledge and enables us to communicate with each other. Perhaps it is the monumental art studies that helped Liepa to speak in such heavy, stone-like plastic masses. For good reason, the artist has created a series of works and organized the exhibition series Stone Time.
Gamtos apsuptyje
Kaunaitės monumentalumas vienu metu ir didingas, reprezentuojantis gamtos reiškinių taurumą, ir žaismingas, spalvotas, nuotaikingas. Jos kompozicijos kviečia neapleisti savo šaknų, išsikerojusių gamtos įvairovėje. Vienas darbų utriruoja šią mintį. „Simbiozė tarp žmogaus ir gamtos“ – tai In ir Jang žmogaus ir medžio siluetai, įvaizdinantys harmonijos galimybę. Adelės erdvėlaikis niekada nėra konkretus. Jis nenusakomas, neaiškus, sapniškas. Persipina vidus ir išorė, dabartis, praeitis ir nebūtis.
Raudona tvora sukurtas ritualinis ratas nurodo į apsaugotą nesantį, bet numanomą skruzdėlyną. Visa žmonija – lyg vienas iš gausybės skruzdėlynų, viena galaktika Visatos bekraštybėje. Matyt, yra riba, kurios racionalus žmogaus protas negali peržengti ir aprėpti visumos, suprasti ne begalybės ženklą, konceptą, bet pačią begalybę. Šį glaudų ryšį su gamta autorė greičiausiai išpuoselėjo savo gyvenimo būdu. Atsisakiusi miesto šurmulio, skubėjimo, civilizacinių beprotybių, ji gyvena viena, bet nevieniša gamtos apsuptyje. Draugiją jai palaiko ištikimas šuo Nutis, įsivaikintas bebras, priglausta katė, besisvečiuojančios rupūžės ir dar daugybė gyvūnijos bei augalijos atstovų.
Munchišku taku
Todėl Liepos drobėse atsiranda kaimo kasdienybės vaizdų, kurie akimirksniu įgyja simbolinę, magišką, stebuklingą dimensiją. Aptrupėjęs vaiduoklis matuoja obuolius ir obuoliais matuoja laiką. Kaimo žmogus gyvena gamtos ritmais, nuveiktais darbais patiria laiką. Jis pasiekia laimę kaip ir tie, kurie moka svajoti – sapnuoti, palikti kūną, atsiplėšti nuo žemės, patikėti vienaragiais. Vienas mano mėgstamiausių parodos darbų, rodos, personifikuoja laimę. Tai paukščio-laumės-musės, panirusios į muzikinę nirvaną, portretas.
Visa serija paveikslų flirtuoja su mėnuliu. Munchišku taku dviračiu skriejame link mėnulio kopų. Koks nuostabus šis paveikslas, priverčiantis pirmu asmeniu pajusti vėją plaukuose, kaitrią mėnulio ar tai saulės šviesą. Sparnuoti padarai mėnulyje minko duoną ir kepa žvaigždes. Ateivis iš mėnulio užsimaskuoja medžiu, kad tik žmogui netektų suabejoti savo proto monopoliu. Mėnulio miške auga išblyškę medžiai, mėnulis juos nudažė baltai, kad šie nesušaltų žiemą.
Mėnulio deivė
Mėnulyje augalai sodinami spalvotomis seilių čiurkšlėmis, o miegama čia stovint žemyn galva. Mėnulio deivė koketiškai guli ant Žemės palydovo riedulio. Jos siluetas skaidosi, nyksta. Jis pamatomas tik jį pratęsus vaizduotės pieštuku, lyg ieškant žvaigždynų.
Ta mėnulio deivė – pati Adelė Liepa Kaunaitė. Ji – tapytoja, savo esybe ir kūryba kvestionuojanti pozityvizmo filosofijos gaires, pažadinanti kūrybiškąjį pradą, raginanti atkurti ryšį su aplinka. Jos tapyba nevengia fosforinių spalvų, keistų, individualių vaizdinių, bet yra tokia sava, pažįstama, nes tai – originaliai ir giliai teptuku išjaustas mus jungiantis lietuviškumas.
Art critic Austėja Mikuckytė-Mateikienė
